Visas tekstas

Administracinė byla Nr. A556-551/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01655-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 28; 37.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatei Dovilei Greblikienei, Juliui Zaleskiui, Danieliui Žepnickui, atsakovo atstovams Neringai Baronienei, Kristinai Grigaitei, Ritai Kuštan, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB ,,Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1-16) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, ir atsakovas) 2012 m. gegužės 18 d. nutarimą Nr. 12NKV-21 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 12NKV-21), kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą (toliau – ir Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas, taip pat Įstatymas) ir už tai jam paskirta 20 000 Lt bauda.

Pareiškėjas nurodė, kad Nutarime Nr. 12NKV-21 nurodytai pareiškėjo veiklai nėra taikomas Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas, nes, vadovaujantis minėto įstatymo 1 straipsnio 5 dalimi, šio įstatymo nuostatos taikomos tik tada, kai nėra kitų įstatymų, nustatančių nesąžiningos komercinės veiklos ypatumus, o šiuo atveju pareiškėjo veikla yra detaliai reguliuojama specialiais įstatymais, visų pirma, Šilumos ūkio įstatymu ir jį įgyvendinančiais teisės aktais. Atkreipė dėmesį, jog Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (toliau – ir Direktyva), pagal kurią specialus sektorinis reguliavimas turi pirmenybę prieš nesąžiningos komercinės veiklos reguliavimą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad šilumos vartotojai neturi pasirinkimo iš ko, kokias paslaugas ir už kokią kainą pirkti. Vartotojų galimybės atsisakyti šilumos tiekimo paslaugų yra itin suvaržytos įstatymų, iš esmės visi vartotojų ir šilumos tiekėjų santykiai yra detaliai sureguliuoti Šilumos ūkio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų, taip pat nustatomi priežiūros institucijų, todėl tokiomis aplinkybėmis neegzistuoja vartotojų sprendimas dėl sandorio Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo prasme, kuris galėtų būti iškreiptas. Pasak pareiškėjo, nenurodymas 2011 m. lapkričio mėnesio sąskaitoje, kad į ją patenka kelių spalio mėnesio dienų suvartojimas, nėra nesąžininga komercinė veikla ir ji nepažeidė profesinio atidumo reikalavimų. Paaiškino, jog teisės aktai nenurodo, kada turi būti nurašomi skaitiklių rodmenys, be to, neįmanoma nuskaityti skaitiklių duomenų visiems vartotojams tiksliai už mėnesį. Pareiškėjo teigimu, kelių dienų energijos suvartojimas į sąskaitas už 2011 m. lapkričio mėnesį pateko dėl objektyvių, nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių, nes pareiškėjas neturi fizinių galimybių tūkstančių Vilniaus miesto daugiabučių namų ir kitų pastatų prietaisų parodymų sinchroniškai nuskaityti rankiniu būdu konkrečią tam tikros dienos valandą, be to, 2011 m. spalio mėnesio pabaigoje nuo 29 d. iki lapkričio 1 d. buvo vien nedarbo dienos, todėl tūkstančių Vilniaus miesto pastatų apskaitos prietaisų parodymai buvo paimti rankiniu būdu kiek anksčiau, spalio 27 d. Pažymėjo, kad ir patys vartotojai šilumos energijos 2011 m. spalio mėnesio suvartojimus deklaravo taip pat daugiausia spalio 27 d., o karšto vandens suvartojimus daugiabučiuose namų gyventojai pagal jų butuose esančių apskaitos prietaisų rodmenis deklaruoja savo nuožiūra skirtingomis dienomis, t. y. nesinchroniškai ir už įvairius laikotarpius. Pabrėžė, kad ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) pripažįsta, jog Tarnybos nagrinėta situacija nėra susijusi su pareiškėju. Atkreipė dėmesį, jog Valstybinė energetikos inspekcija prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir VEI) dėl pareiškėjo veiksmų jokių pretenzijų taip pat nepateikė. Pažymėjo, kad minėtą praktiką taiko ne tik pareiškėjas, bet ir visi kiti Lietuvos šilumos tiekėjai. Pareiškėjo teigimu, vartotojams yra žinomas ataskaitinio periodo dienų skaičius, nes jie patys dalyvauja skaitiklių duomenų nurašyme arba patys deklaruoja energijos suvartojimą, o pareiškėjo darbuotojams rankiniu būdu nurašant duomenis, apie nurašymo dieną žino dėl to, kad nurašyme dalyvauja vartotojų atstovas. Pabrėžė, jog joks teisės aktas nenustato pareigos sąskaitose nurodyti apskaičiuojamo periodo energijos suvartojimo dienų skaičių, be to, nėra ir objektyvių galimybių sąskaitose nurodyti konkretų dienų skaičių, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, Tarnyba nepagrįstai plečiamai aiškina teisės aktus, kas nesąžiningos komercinės veiklos bylose, kaip administracinės atsakomybės bylose, yra draudžiama. Nurodė, kad atsakovo nutarimo išvada dėl pareiškėjo sąskaitų neišsamumo jau yra paneigta teismine tvarka. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja joks vartotojo sprendimas dėl sandorio, kurį pareiškėjas galėjo esmingai iškreipti. Dėl to, kad sąskaitoje buvo nurodytas ataskaitinis laikotarpis, bet nepaminėta, jog į jį dėl objektyvių priežasčių pateko kelių kito mėnesio dienų energijos suvartojimas, vartotojas nepriima jokių Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodytų sprendimų. Pareiškėjo nuomone, naujos mokėjimo eilutės – „skola už kurą“ – įtraukimas į 2011 m. lapkričio mėnesio sąskaitą nėra nesąžininga komercinė veikla ir nepažeidė profesinio atidumo reikalavimų. Nurodė, kad sąskaitose ir kartu pateikiamuose paaiškinimuose buvo detaliai paaiškinta, ką reiškia skola už kurą. Pareiškėjas įgyvendino pareigą informuoti vartotojus apie šilumos kainos sudedamąsias dalis, nes paminėta suma yra griežtai pagal įstatymus apskaičiuota šilumos kainos dalis, kurią turi sumokėti vartotojai. Pažymėjo, kad visa vartotojams pateikiama informacija turi būti vertinama visumoje, o ne izoliuotai, akcentuojant atskiras jos dalis. Akcentavo, kad tai, jog nepadengtų kintamųjų (pirmiausiai kuro) sąnaudų nurodymas sąskaitose nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, patvirtina ir Komisija. Pareiškėjo teigimu, išvada dėl sąskaitų klaidingumo jau yra paneigta teismine tvarka, be to, naujos mokėjimo eilutės – „skola už kurą“ – įtraukimas į 2011 m. lapkričio mėnesio sąskaitą niekaip negali iškreipti vartotojo sprendimo dėl sandorio. Pažymėjo, kad objektyvių priežasčių ir reguliavimo trūkumų nulemtas didesnio tarifo taikymas už kelias dienas 18 procentų vartotojų ir tariamas informacijos apie tai nepateikimas nėra agresyvi komercinė veikla ir pernelyg didelės įtakos vartotojams naudojimas. Pasak pareiškėjo, tai, kad rinkoje yra susiklosčiusi tam tikra objektyvi padėtis, pavyzdžiui, monopolija, nesuponuoja pasinaudojimo pranašesne padėtimi vartotojo atžvilgiu fakto, be to, tai, jog daliai vartotojų už kelias dienas yra taikomas didesnis tarifas, neturi nieko bendra su pareiškėjo valia ir yra nulemta objektyvių nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių. Paaiškino, kad, nesant objektyvių galimybių ir tinkamo reguliavimo dėl tikslaus skaitiklių duomenų nurašymo, buvo užtikrinta vartotojams maksimaliai naudinga padėtis. Dauguma vartotojų už perkeltas dienas sumokėjo ne didesnę, o mažesnę šilumos kainą, todėl jokių neigiamų pasekmių jie patirti negalėjo. Pabrėžė, jog nesant galimybių naudoti nuotolinio duomenų nurašymo įrangą ir aiškaus teisinio reguliavimo, kaip šiuos duomenis paskutinėmis mėnesio dienomis nurašyti rankiniu būdu, pareiškėjas negalėjo elgtis kaip nors kitaip. Tai, kad 18 procentų vartotojų už kelias dienas sumokėjo šiek tiek didesniu tarifu, ne tik nėra nulemta tikslingų pareiškėjo veiksmų ir pasinaudojimo pranašesne padėtimi, bet iš viso nepriklauso nuo pareiškėjo valios, nes ši 18 procentų vartotojų grupė susidarė dėl pasikeitusio šilumos punktų priklausomybės reglamentavimo ir kuro (dujų) kainos kilimo bei tuo pagrindu atliekamo šilumos kainos perskaičiavimo kas mėnesį. Pažymėjo, kad vartotojai žinojo apie ataskaitinio laikotarpio dienų skaičių ir kintančias šilumos kainas, be to, šilumos kainos aiškiai ir išsamiai nurodomos kiekvieno mėnesio sąskaitoje bei pareiškėjo interneto puslapyje. Pabrėžė, kad Nutarimo Nr. 12NKV-21 išvados dėl pasinaudojimo pranašesne padėtimi vartotojo atžvilgiu yra visiškai nemotyvuotos, o objektyvių priežasčių ir reguliavimo trūkumų nulemtas didesnio tarifo taikymas už kelias dienas 18 procentų vartotojų ir tariamas informacijos apie tai nepateikimas niekaip negali suvaržyti vartotojų pasirinkimo laisvės. Pareiškėjo teigimu, Tarnybos tyrimas atliktas šališkai ir neobjektyviai, nes atsakovas tyrimą vykdė pagal Ministro Pirmininko nurodymą ir siekį nubausti pareiškėją deklaravo net nepradėjusi oficialaus tyrimo, taigi Tarnyba tyrimą vykdė pagal politinį nurodymą ir būdama jo įpareigota, ką pati atvirai deklaravo ir televizijos laidos metu. Nutarimo Nr. 12NKV-21 motyvai neteisėtai surašyti po to, kai buvo paskelbta jo rezoliucinė dalis, tokiu būdu atsakovas pažeidė konstitucinį teisinės valstybės ir teisės viešumo principus, neužtikrino objektyvaus proceso pareiškėjui bei pažeidė pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 131-145) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog jo veiklai nėra taikomas Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas, nes minėtas įstatymas bei Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva taikomi nesąžiningai komercinei veiklai, pasitaikančiai bet kokių prekybininko ir vartotojo nesutartinių santykių srityje. Pažymėjo, kad Direktyvoje yra aiškiai nurodyta, kada išskirtinai nėra taikomos šios Direktyvos ir ją perkeliančio įstatymo nuostatos, t. y. įstatymas netaikomas ir neturi poveikio nacionaliniams įstatymams dėl nesąžiningos komercinės veiklos, pažeidžiančios tik konkurentų ekonominius interesus arba susijusios tik su prekybininkų sandoriais, neturi poveikio dėl klaidinančios reklamos, kuri klaidina verslą, bet neklaidina vartotojų, ir dėl lyginamosios reklamos. Taigi Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas nėra taikomas vertinant šilumos kainos dydį ar jos tiesioginį priklausymą nuo dujų kainos, sąskaitose privalomųjų duomenų pateikimą, sąskaitų pateikimo periodiškumo, tačiau taikomas vertinant vidutinio vartotojo ekonominį elgesį ir galimą elgesio iškreipimą, t. y. kaip bendrovės vykdoma veikla galėjo paveikti ar paveikė vartotojų ekonominį elgesį teikiamos paslaugos / produkto atžvilgiu. Atkreipė dėmesį, kad Tarnyba Nutarime Nr. 12NKV-21 nevertino pareiškėjo veiksmų Šilumos ūkio įstatyme ar kituose šilumos ūkio sektoriaus aktuose nustatytiems reikalavimams, o analizavo ir vertino bendrovės veiklą tik Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo kompetencijos ribose, todėl pareiškėjo teiginiai, jog Komisija, kuri atlikusi tyrimą savo kompetencijos ribose, pažeidimų nenustatė, yra nepagrįsti ir nevertintini, kadangi ši institucija atliko tyrimą būtent šilumos ūkio teisės aktų kompetencijos ribose bei nenustatinėjo vartotojų ekonominio elgesio iškreipimo galimybės bei fakto. Pažymėjo, kad VEI taip pat atliko tyrimą dėl pareiškėjo veiklos pagal kompetenciją ir pastebėtus neatitikimus, kurie galėjo turėti įtakos vartotojų ekonominiam elgesiui, pateikė Tarnybai. Atsakovas nurodė, kad Europos Komisijos tarnybų darbiniame dokumente dėl Direktyvos įgyvendinimo ir taikymo nustatyta, kad sprendimas dėl sandorio yra bet kuris sprendimas, kurį vartotojas priima dėl produkto pirkimo, pirkimo būdo ir sąlygų, visos sumos sumokėjimo ar mokėjimo dalimis, produkto įsigijimo ar atsisakymo, ar pasinaudojimo su produktu susijusia sutartine teise, nepriklausomai nuo to, ar vartotojas nusprendžia veikti, ar nesiimti veiksmų. Be to, minėtame dokumente nurodyta, kad Direktyvos 2 straipsnio k punkto formuluotę („bet kuris sprendimas“) reikia aiškinti plačiai ir tokiu atveju sprendimo dėl sandorio sąvoka apima įvairiausius vartotojo sprendimus dėl produktų ar paslaugų. Pažymėjo, kad analizuojamu atveju vartotojų ekonominio elgesio iškreipimas minėto įstatymo atžvilgiu yra specifinis dėl vartotojų pasirinkimo laisvės apribojimo siūlomo produkto pasirinkimo atžvilgiu bei dėl UAB „Vilniaus energija“ užimamos pranašesnės padėties Vilniaus mieste, todėl šiuo atveju vartotojų ekonominio elgesio iškreipimas bei agresyvios komercinės veiklos pasireiškimo faktas neturėtų būti suprantamas bei aiškinamas siauruoju būdu. Tarnybos teigimu, pareiškėjo skunde nurodoma Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartis Nr. I-61-287/2011 nagrinėjamu atveju neaktuali ir netaikytina, kadangi Nutarime Nr. 12NKV-21 visiškai nebuvo vertinamas vartotojų ekonominis elgesys išlikti bendrovės paslaugų vartotojais ar sprendimo dėl sudaromo sandorio paslaugų teikimui priėmimas. Nagrinėjamu atveju ekonominio elgesio iškreipimo faktą suponuoja tai, kad vartotojai ne tik galėjo dėl kainos apskaičiavimo bei sąskaitų pagrįstumo išsiaiškinimo patirti laiko ir materialinių sąnaudų dėl skundų pateikimo valstybės institucijoms, bet ir patyrė. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (toliau – ir Taisyklės), 8 punkto nuostatas dėl atsiskaitymo laikotarpio, kuris šiame teisės akte nustatytas ne ilgesnis negu vieno mėnesio terminas, tačiau UAB „Vilniaus energija“ sąskaitos už 2011 m. lapkričio mėnesį yra išrašytos už ilgesnį laikotarpį nei vienas mėnuo, t. y. atsiskaitymo laikotarpis siekia 32–34 d. Pažymėjo, kad pateikiamose sąskaitose vartotojams už suvartotą šilumą buvo nurodytas atsiskaitomasis laikotarpis – lapkričio mėnuo, nors buvo įtrauktos ir spalio mėnesio 2–4 dienos, todėl vidutinis vartotojas niekaip negalėjo sąskaitos suprasti kitaip, kaip sąskaitos būtent už lapkričio mėnesį, o ne dar už tris praėjusio mėnesio dienas. Atkreipė dėmesį, jog Nutarime Nr. 12NKV-21 nėra kvestionuojama prievolė vidurnaktį ar 6800-ams bendrovės darbuotojų vienu metu nuskaityti pastatų duomenis, taip pat nėra kvestionuojami kitų institucijų priimti sprendimai dėl susiklosčiusios situacijos teisės aktų reglamentavime. Atsakovo nuomone, skunde cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. vasario 11 d. nutartis byloje Nr. N-62-525-11 ir šiuo aspektu nėra aktuali, kadangi, net ir susidarius šilumos ūkį reglamentuojančių aktų neaiškumui bei jų įvykdymui, bendrovė turėjo galimybę informuoti vartotojus apie 2011 m. lapkričio mėnesį sąskaitoje susidariusį ilgesnį mokėjimo periodą. Būtent todėl Nutarime Nr. 12NKV-21, nekvestionuojant pirmiau nurodytų ir bendrovės aprašytų teiginių, nustatyta, kad vartotojai nebuvo tinkamai informuoti apie sąskaitoje pateiktą periodą. Atsakovo teigimu, analizuojamas informacijos neatskleidimas galėjo pažeisti pareiškėjo profesinio atidumo, kaip sąžiningumo ir rūpestingumo standarto reikalavimą, bei iškreipti vartotojų elgesį, nes vartotojai, gavę sąskaitas už suvartotą šilumą 2011 m. lapkričio mėnesį, turėjo kreiptis į institucijas dėl, jų nuomone, nepagrįstai didelių sąskaitų. Dėl pareiškėjo nurodomo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-53-784/2012 atsakovas pažymėjo, kad jis negali būti aktualus nagrinėjamu atveju, kadangi Nutarime Nr. 12NKV-21 nėra kvestionuojamas pateiktos informacijos pagrįstumas ar jos apskaičiavimo būdas, o priešingai, nurodoma, kad informacija nebuvo pateikta vartotojams tinkamai ir suprantamai, taigi pareiškėjo teiginys, jog šioje byloje buvo išnagrinėti ir paneigti esminiai Nutarimo Nr. 12NKV-21 argumentai, yra atmestinas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas ne tik galėjo, bet, kaip sąžiningas ir rūpestingas verslo subjektas, privalėjo sąskaitose vartotojams nurodyti informaciją, už kokį periodą vartotojai mokės, nesinaudodamas neva susiklosčiusiu šilumos ūkio sektoriaus įstatyminio reglamentavimo trūkumu ar neaiškumu. Tarnyba nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ nepadengtų kuro sąnaudų kompensavimo įvardijimas kaip „skola už kurą“ yra netikslus ir potencialiai klaidinantis vartotojus, nes asocijuojasi su tam tikru vartotojo turimų mokėjimo įsipareigojimų nevykdymu, o jos paaiškinimas, nurodytas pačioje sąskaitoje, nebuvo pakankamai tikslus ir aiškus bei suprantamas vartotojams. Pažymėjo, kad Nutarime Nr. 12NKV-21 nėra konstatuota, jog pareiškėjo pateikta informacija yra perteklinė, tačiau nurodyta, kad būtent toks informacijos pateikimas galėjo suklaidinti vartotojus, ką pabrėžė ir kitos kompetentingos išvadas Tarnybai teikusios institucijos. Pabrėžė, kad pareiškėjas neteisingai nurodo konstatuoto pažeidimo esmę, nes pažeidimas nustatytas ne dėl teisėtai apskaičiuotos šilumos kainos dalies sąskaitoje, o būtent dėl pateiktos informacijos neaiškaus pateikimo vartotojų sąskaitose. Pareiškėjui sąskaitose pateikus formuluotę „skola už kurą“ bei nenurodžius aiškių išaiškinimų, vidutinis vartotojas šią formuluotę galėjo suprasti kaip asmeninę skolą už neapmokėtas bendrovės paslaugas, į ką, susiklosčius sunkiai ekonominei situacijai bei nuolat brangstant šildymo paslaugoms, vartotojai reaguoja itin jautriai, todėl tokia informacija galėjo paveikti socialiai pažeidžiamus vartotojus. Paaiškino, kad šiuo atveju taip pat nebuvo vertintas vartotojų ekonominis elgesys išlikti bendrovės paslaugų vartotojais ar sprendimo dėl sudaromo sandorio paslaugų teikimui priėmimas, nes ekonominio elgesio iškreipimo faktą suponuoja tai, jog vartotojai ne tik galėjo dėl kainos apskaičiavimo bei sąskaitų pagrįstumo išsiaiškinimo patirti laiko ir materialinių sąnaudų dėl skundų pateikimo valstybės institucijoms, bet ir patyrė. Atsakovas taip pat nurodė, kad energijos kiekio teisingas apskaičiavimas yra UAB „Vilniaus energija“ ūkinės veiklos normali rizika, todėl tokios veiklos planavimas, organizavimas ir vykdymas bei metodo pasirinkimas turi būti atliekamas atsakingai. Pareiškėjas, 2011 m. spalio mėnesio dienas papildomai įtraukdamas į 2011 m. lapkričio mėnesio sąskaitą, pasinaudojo pranašesne padėtimi bei ribota vartotojų šildymo paslaugos pasirinkimo laisve. Pareiškėjas, žinodamas aplinkybes (dėl kainų didėjimo tam tikrai vartotojų grupei), darė poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui, nesuteikdamas informacijos apie teikiamų sąskaitų periodiškumą bei skirtingai taikomas kainas atskiriems atsiskaitymo periodams. Tokiais pareiškėjo veiksmais vidutinis vartotojas turėjo priimti sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Atsakovas nepadarė jokio procedūrinio pažeidimo, kaip kad teigia pareiškėjas savo skunde, nes Nutarimo Nr. 12NKV-21 rezoliucinė dalis buvo paskelbta iš karto po jo priėmimo, t. y. bei vadovaujantis Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklėse (toliau – ir Nagrinėjimo taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 1R-68, įtvirtinta tvarka per tris darbo dienas nuo priėmimo registruotu paštu minėtas nutarimas buvo įteiktas pareiškėjo atstovui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 18 d. sprendimu (XIII t., b. l. 86-95) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. 12NKV-21 teisėtumo ir pagrįstumo. Tarnyba skundžiamame Nutarime Nr. 12NKV-21 konstatavo, kad UAB „Vilniaus energija“ 2011 m. lapkričio sąskaitose nenurodydama, jog į ataskaitinį lapkričio mėnesio laikotarpį yra įtrauktos 2–4 spalio dienos, bei į 2011 m. lapkričio sąskaitas įtraukdama naują mokėjimo eilutę „Skola už kurą“ pažeidė profesinio atidumo reikalavimą ir iš esmės iškreipė arba galėjo iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį, kadangi stebimai susilpnino vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą, ir tokiu būdu pažeidė Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Be to, pareiškėjas 2011 m. spalio mėnesio dienas papildomai įtraukdamas į 2011 m. lapkričio mėnesio sąskaitą pasinaudojo pranašesne padėtimi bei ribota vartotojų šildymo paslaugos pasirinkimo laisve ir žinodamas aplinkybes (dėl kainų didėjimo tam tikrai vartotojų grupei) darė poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui, nesuteikdamas informacijos apie teikiamų sąskaitų periodiškumą bei skirtingai taikomas kainas atskiriems atsiskaitymo periodams. Tokiais bendrovės veiksmais vidutinis vartotojas turėjo priimti sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs, t. y. apmokėti sąskaitoje nurodytą sumą bei patirti papildomų išlaidų. ir šie pareiškėjo veiksmai pažeidė Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Teismas, vadovaudamasis Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 1 straipsnio 1, 5 dalimis, Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsniu, pripažino, kad pareiškėjo veiklai taikomas minėtas Šilumos ūkio įstatymas, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog pastarasis nereglamentuoja nesąžiningos komercinės veiklos ypatumų, pareiškėjui taikytinas ir Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2 straipsnio 9, 13 dalimis, 2 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsnio 5 dalimi. Teismas nurodė, kad iš UAB „Vilniaus energija“ vartotojams už šilumos energiją išrašomų sąskaitų matyti, jog sąskaitoje nurodoma, kad ji išrašyta už 2011 m. lapkričio mėnesio suteiktas paslaugas. Sąskaitoje nurodomas suvartotos šilumos energijos, karšto vandens kiekis, vieneto kaina ir mokėtina suma, taip pat nurodyta, kam skiriamas mokestis už šilumą, t. y. kokia dalis skiriama kurui (dujoms, mazutui, biokurui) pirkti, taip pat skolai už kurą padengti bei UAB „Vilniaus energijos“ dalis sąnaudoms. Dėl skolos už kurą sąskaitoje paaiškinta, kad skola susidarė 2008–2009 m. brangstant kurui neperskaičiavus šilumos kainų. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Komisijos nutarimais, skola dengiama visų vartotojų nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. VEI atlikto tyrimo metu, kurio išvada vadovavosi ir atsakovas, priimdamas Nutarimą Nr. 12NKV-21, buvo nustatyta, jog UAB „Vilniaus energija“ sąskaitos už 2011 m. lapkričio mėnesį yra išrašytos už ilgesnį laikotarpį nei vienas mėnuo, t. y. atsiskaitymo laikotarpis siekia 32–34 dienas, nors atsiskaitymo laikotarpis apibrėžtas Taisyklių 8 punkte, pagal kurį atsiskaitymo laikotarpis yra ne ilgesnis negu vieno mėnesio terminas, nurodytas šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartyse, už kurį šilumos tiekėjo ir (ar) karšto vandens tiekėjo apskaičiuojamos šilumos vartotojo mokėtinos sumos už patiektą šilumą bei apskaičiuojamos karšto vandens vartotojo mokėtinos sumos už patiektą karštą vandenį, šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, karšto vandens skaitiklio aptarnavimą bei kitas su karšto vandens tiekimu susijusias paslaugas. Minėto fakto neneigia ir pats pareiškėjas. Teismo vertinimu, Tarnyba, įvertinusi minėtas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad vidutinis vartotojas niekaip negalėjo sąskaitos suprasti kitaip, kaip sąskaitos būtent už lapkričio mėnesį, o ne dar už tris praėjusio mėnesio dienas. Tai, kad teisės aktai nenurodo, kada turi būti nurašomi skaitiklių rodmenys, ar tai, jog neįmanoma nuskaityti skaitiklių duomenų visiems vartotojams tiksliai už mėnesį bei tai, kad patys vartotojai dalyvauja skaitiklių duomenų nurašyme arba patys deklaruoja energijos suvartojimą, šiuo atveju nepanaikina fakto, jog pareiškėjas neteisingai nurodė laikotarpį, už kurį vartotojams buvo suteiktos atitinkamos paslaugos. Dėl pareiškėjo išrašytose sąskaitose nurodomos skolos už kurą teismas pažymėjo, kad nėra kvestionuojamas šios šilumos kainos dalies nustatymo teisėtumas ar pagrįstumas, tačiau šiuo atveju svarbus šios šilumos kainos dalies, kuri yra viena iš šilumos tiekėjo būtinųjų sąnaudų rūšių, pateikimas vartotojui kaip „skola už kurą“. Lietuvių kalbos žodyne žodis „skola“ apibrėžiamas kaip grąžintinai paimti pinigai ar koks daiktas, todėl Nutarime Nr. 12NKV-21 pagrįstai padaryta išvada, kad toks žodžių junginys kaip „skola už kurą“ yra netikslus ir potencialiai klaidinantis vartotojus, nes asocijuojasi su asmenine skola už neapmokėtas paslaugas, į ką, susiklosčius dabartinei ekonominei situacijai bei nuolat brangstant šildymui, vartotojai reaguoja itin jautriai. Be to, kaip matyti iš Komisijos 2012 m. kovo 14 d. patikrinimo akto, ši institucija taip pat nurodė, kad minėta formuluotė klaidina vartotojus. Tai, kad eilutė „skola už kurą“ suklaidino vartotojus, patvirtina ir pačių vartotojų padaugėję kreipimaisi tiek į Tarnybą, tiek ir į kitas institucijas su prašymais išaiškinti, kodėl ir už ką ši skola skaičiuojama. Teismo vertinimu, ši aplinkybė paneigia pareiškėjo argumentus, kad sąskaitose nurodyta informacija buvo pateikta vidutiniam vartotojui suprantamu būdu. Todėl teismas, atsižvelgdamas į tai, kad profesinis atidumas apibrėžiamas kaip specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje (Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 2 str. 9 d.), be to, pareiškėjas yra verslo subjektas, parduodantis konkrečias prekes (šilumos energiją) vartotojams, kuriam atitinkamai keliami didesni atsakingumo, rūpestingumo ir profesinio atidumo reikalavimai, nustatytų aplinkybių pagrindu priėjo išvadą, kad pareiškėjas profesinio atidumo reikalavimų nesilaikė. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 10 dalį sprendimas dėl sandorio yra vartotojo sprendimas veikti ar neveikti, kurį vartotojas priima ne tik dėl produkto pirkimo, pirkimo būdo ir sąlygų, įsigijimo, bet ir visos kainos sumokėjimo ar mokėjimo dalimis, atsisakymo, ar pasinaudojimo su produktu susijusia sutartine teise, taigi tai, kad dėl pareiškėjo dominuojančios padėties vartotojai vis vien renkasi pareiškėjo teikiamas paslaugas, nereiškia, jog vartotojų elgesys – sprendimas dėl sandorio, nebus paveiktas tokio pareiškėjo elgesio. Teismas pažymėjo, kad Direktyvos įgyvendinimo ir taikymo gairėse pateiktuose išaiškinimuose, kuriais vadovavosi ir atsakovas, Direktyvos 2 straipsnyje pateiktoje sprendimo dėl sandorio apibrėžtyje, kuris yra iš esmės analogiškas Nesąžiningos komercinės veiklos įstatyme pateiktam apibūdinimui, „bet kuris sprendimas“ aiškintinas plačiai ir tokiu atveju sprendimo dėl sandorio sąvoka apima įvairiausius vartotojo sprendimus dėl produktų ar paslaugų. Be sprendimo pirkti (ar nepirkti) vartotojas gali priimti daug įvairių sprendimų dėl sandorio, susijusių su tam tikru produktu ar paslauga. Šiuo atveju Nutarime Nr. 12NKV-21 tokiu sprendimu įvardijamas vartotojų elgesys, kai pastarieji, gavę sąskaitas už suvartotą šilumą 2011 m. lapkričio mėnesį, turėjo kreiptis į institucijas dėl, jų nuomone, nepagrįstai didelių sąskaitų bei skolos nurodymo, o tai, teismo vertinimu, patenka į sprendimo dėl sandorio sąvoką. Teismas nurodė, jog Nutarimu Nr. 12NKV-21 pareiškėjas pripažintas pažeidęs ir Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią, kad komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, labai apriboja arba gali labai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu ir jeigu taip vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Teismas pažymėjo, kad pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 7 dalį pernelyg didelė įtaka apibrėžiama kaip komercinės veiklos subjekto pasinaudojimas pranašesne padėtimi vartotojo atžvilgiu, darant jam spaudimą, net ir nenaudojant arba negrasinant panaudoti fizinę jėgą, tokiu būdu, kuris labai apriboja vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą. Teismas akcentavo, kad „klaidinanti veikla“ ir „agresyvi veikla“ yra dvi nesąžiningos komercinės veiklos kategorijos (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje Mediaprint Zeitungs und Zeitschriftenverlag GmbH & Co. KG prieš Österreich-Zeitungsverlag GmbH, byla C-540/08; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV prieš Plus Warenhandelsgesellschaft mbH, byla C-304/08). Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas pareiškėjui nustatytas dėl to, kad jis 18 procentų daugiabučių namų vartotojų už kelias 2011 m. spalio dienas, įtrauktas į sąskaitą už lapkričio mėnesį, taikydamas didesnį tarifą ir neinformuodamas apie teikiamų sąskaitų periodiškumą ir skirtingai taikomas kainas atskiriems atsiskaitymo periodams, panaudojo pernelyg didelę įtaką – pranašesnę padėtį vartotojo atžvilgiu – ir galėjo apriboti ar apribojo vidutinio vartotojo elgesį produkto atžvilgiu, t. y. paskatino priimti tokį sprendimą, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Minėtas vartotojų sprendimas pasireiškė tuo, kad jie apmokėjo sąskaitose nurodytas didesnes nei priklausė sumas, kaip sumas už lapkričio mėnesį suvartotą energiją, nors tuo atveju, jei pareiškėjas būtų sąskaitose tinkamai nurodęs laikotarpį, už kurį išrašytos minėtos sąskaitos, vartotojai, tikėtina, būtų priėmė kitokius sprendimus. Tai, kad pareiškėjas turi pernelyg didelę įtaką vartotojams, teismo vertinimu, patvirtina aplinkybė, jog UAB „Vilniaus energija“ užima dominuojančią padėtį rinkoje. Dėl pareiškėjo dominuojančios padėties rinkoje yra apribota vartotojo pasirinkimo laisvė, elgesys produkto (šilumos energijos) atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad nuo 2011 m. lapkričio 1 d. keitėsi UAB „Vilniaus energija“ tiekiamos šilumos kainos, tačiau sąskaitose už 2011 m. lapkričio mėnesį, į kurį, kaip minėta, buvo įtrauktos ir kelios spalio mėnesio dienos, mokėtina suma apskaičiuota taikant naują, nuo 2011 m. lapkričio 1 d. galiojusią kainą. Dėl tokio pareiškėjo skaičiavimo dalis vartotojų patyrė nuostolių, buvo pažeisti jų ekonominiai interesai, nes dalis vartotojų turėjo sumokėti daugiau nei jiems priklausytų, jei mokėtina suma būtų buvusi apskaičiuota atsižvelgiant į suvartotos energijos metu galiojusius įkainius. Nustačius pareiškėjo pernelyg didelę įtaką vartotojams, norint konstatuoti agresyvios komercinės veiklos faktą, turi būti nustatytas ir vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvės arba elgesio produkto atžvilgiu ribojimas ar galimas ribojimas. Nagrinėjamu atveju Tarnyba Nutarime Nr. 12NKV-21 konstatavo, kad dėl minėtų UAB „Vilniaus energija“ veiksmų vidutinis vartotojas turėjo priimti sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs, t. y. apmokėti sąskaitoje nurodytą sumą bei patirti papildomų išlaidų (Komisijai perskaičiavus 2011 m. lapkričio mėn. kainas), todėl, teismo vertinimu, vartotojai, neturėdami išsamios ir tikslios informacijos, kurią turėjo pateikti pareiškėjas apie sąskaitoje nurodytą laikotarpį, negalėjo įvertinti jiems nurodytos mokėtinos sumos apskaičiavimo teisingumo ir, vadovaudamiesi pareiškėjo, kuris užima dominuojančią padėtį rinkoje, išrašytomis sąskaitomis už spalio mėnesį suvartotą energiją, sumokėjo pagal nuo lapkričio mėnesio įsigaliojusį didesnį tarifą. Įvertinus tokius pareiškėjo veiksmus ir iš jų kilusias pasekmes, darytina išvada, kad pareiškėjo veikla laikytina agresyvia. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl juridinio asmens UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo reikalavimams, todėl tai, kad UAB „Vilniaus energija“ darbuotojo veiksmuose, susijusiuose su sąskaitų vartotojams įrašymu nebuvo nustatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 993 straipsnio 2 dalies sudėtis, nereiškia, kad pareiškėjas nevykdė nesąžiningos komercinės veiklos, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-53-784/2012 nėra aktualus. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad Tarnyba, priimdama skundžiamą nutarimą, buvo šališka, nes vykdė Ministro Pirmininko pavedimą. Teismas pažymėjo, kad Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teisę kreiptis į Tarnybą dėl šio įstatymo pažeidimo turi ne tik vartotojai ar jų asociacijos, bet ir valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, todėl Tarnyba teisėtai pradėjo procedūrą dėl pažeidimų nagrinėjimo pagal Ministro Pirmininko kreipimąsi. Teismo vertinimu, pažeidimų nagrinėjimo procedūra buvo atliekama tinkamai, kaip matyti, Tarnyba kreipėsi į įvairias institucijas dėl informacijos nagrinėjamais klausimais surinkimo, išsamiai įvertino visus procedūros metu surinktus duomenis ir jų pagrindu padarė atitinkamas išvadas, kurios buvo ne tik neigiamos (nustatyti pažeidimai), bet ir teigiamos, nes kai kuriais Tarnybos vertintais pareiškėjo veiklos aspektais pažeidimai nebuvo nustatyti. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat – ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pareiškėjo nurodomus argumentus dėl procedūrinių pažeidimų teismas vertinto kritiškai, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad skundžiamo nutarimo motyvai buvo surašyti po rezoliucinės dalies paskelbimo, o kaip matyti iš paties Nutarimo Nr. 12NKV-21 bei Tarnybos lydraščio, Nagrinėjimo taisyklių reikalavimai nebuvo pažeisti, t. y. paskutinis Tarnybos posėdis, tiriant pareiškėjo padarytus pažeidimus, vyko 2012 m. gegužės 16 d., Nutarimas Nr. 12NKV-21 priimtas 2012 m. gegužės 18 d., o išsiųstas pareiškėjui bei įteiktas jo atstovui 2012 m. gegužės 23 d. (Nagrinėjimo taisyklių 49.2 p., 49.3 p., 52, 58 p.). Teismas konstatavo, kad Tarnybos 2012 m. gegužės 18 d. nutarimas Nr. 12NKV-21 yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jį naikinti.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (13 t., b. l. 98-120) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Priimant skundžiamą teismo sprendimą nesivadovauta šioje byloje prejudicinę galią turinčiais Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. II-53-784/2012 (toliau – ir Apylinkės teismo nutarimas) ir jį patvirtinusia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi byloje Nr. ATP-905-648/2012 (toliau – ir Apygardos teismo nutartis) (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 d.). Ankstesnėje byloje buvo nustatytos dvi aplinkybės: 1) pareiškėjo sąskaitose už 2011 m. lapkričio mėnesį pateikta informacija buvo tiksli, aiški ir išsami ir jos pakako, kad vartotojas galėtų pasitikrinti, ar jam teisingai apskaičiuoti mokesčiai; ir 2) tose pačiose sąskaitose šilumos kaina buvo apskaičiuota teisingai. Ankstesnėje byloje ir nagrinėjamoje byloje nagrinėjama to paties asmens – pareiškėjo – veikla. Aiškinimas, kad ankstesnėje byloje nustatyti faktai, jog pareiškėjo sąskaitose už 2011 m. lapkričio mėnesį pateikta informacija buvo tiksli, aiški, išsami ir pakankama, o šilumos kaina buvo apskaičiuota teisingai, yra iš naujo įrodinėtini nagrinėjamoje byloje vien dėl to, jog ankstesnėje byloje dėl ATPK ypatumų atsakomybėn buvo traukiamas formaliai kitas asmuo, neleistų pasiekti paminėtų ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies tikslų ir neužtikrintų teisinių santykių stabilumo. Nors ankstesnėje byloje ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjo veikla buvo vertinama pagal formaliai skirtingus įstatymus, abiejose bylose vertinamos iš esmės tos pačios aplinkybės. Be to, nagrinėjamoje byloje siekiama tų pačių tikslų kaip ir ankstesnėje byloje – apsaugoti vartotojų interesus. Toks yra nagrinėjamoje byloje taikyto Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo tikslas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1 dalimi, paminėtas procesinės teisės normos – ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies – pažeidimas yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti.

2. Skundžiamu sprendimu nagrinėjamoje byloje nepagrįstai taikytas Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas. Nagrinėtai pareiškėjo veiklai yra taikomas ne šis įstatymas, o specialius vartotojų interesus saugantis šilumos ūkio reguliavimas. Skundžiamu sprendimu buvo vertinama pareiškėjo veikla: informacijos vartotojams teikimas sąskaitose, kainos už parduodamą šilumą apskaičiavimas, kitoks vartotojų informavimas. Paminėta pareiškėjo veikla yra detaliai sureguliuota specialiais teisės aktais – Šilumos ūkio įstatymu ir jį įgyvendinančiomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis. Būtent informacijos teikimo vartotojams taisyklės, detaliai sureguliuotos šilumos ūkio sektoriuje, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos preambulės 10 punkte yra nurodomos kaip specialaus reguliavimo, turinčio pirmenybę prieš Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymą, pavyzdys. Tai, kad nagrinėjamu atveju šilumos ūkio reguliavimas nustato nesąžiningos komercinės veiklos ypatumus Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 1 straipsnio 5 dalies prasme, taip pat atskleidžia bendrų Šilumos ūkio įstatymo ir Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo tikslų palyginimas. Abu įstatymai yra skirti apsaugoti tas pačias vertybes, teisinius gėrius – vartotojų ekonominius interesus. Taigi skundžiamu sprendimu buvo vertinami būtent tie pareiškėjo veiklos aspektai, kurie yra detaliai sureguliuoti specialiaisiais teisės aktais.

3. Skundžiamu sprendimu konstatuojant, kad nenurodymas 2011 m. lapkričio sąskaitoje, jog į ją patenka kelių spalio mėnesio dienų šilumos suvartojimas, turi nesąžiningos komercinės veiklos požymių, netinkamai pritaikytas Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas. Net jei skundžiamu sprendimu vertintai pareiškėjo veiklai būtų taikomas Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas, skundžiamo sprendimo išvada, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio mėnesio sąskaitose nenurodydamas, jog į ataskaitinį – lapkričio mėnesio – laikotarpį yra įtrauktas 2-4 spalio mėnesio dienų šilumos suvartojimas, pažeidė bendrąjį nesąžiningos komercinės veiklos draudimą, neatitinka Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto. Aptariamoje nagrinėjamos bylos dalyje skundžiamu sprendimu nenustatytas pareiškėjo profesinis neatidumas, kaip to reikalauja Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis. Visuomet dienų tikslumu sąskaitoje už šilumą nurodyti ataskaitinį laikotarpį yra neįmanoma. Sprendimo dėl sandorio samprata atskleidžiama ir Europos Komisijos 2009 m. gruodžio 3 d. Gairėse dėl nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos (2005/29/EB) įgyvendinimo ir taikymo (SEC(2009) 1666): ji taip pat apima sprendimus vykti pas paslaugų teikėją, atsisakyti pirkti paslaugas ir pan. Šilumos ūkio sektoriuje vartotojas paprastai nepriima jokių sprendimų dėl sandorio – centralizuotai tiekiamos šilumos pardavimas jam yra tęstinis procesas, kuriam vartotojas nedaro įtakos. Šilumos vartotojai neturi pasirinkimo iš ko, kokias paslaugas ir už kokią kainą pirkti, kadangi tai reglamentuojama imperatyviais teisės aktais (centralizuotai šilumos aprūpinamų teritorijų planavimo bei licencijuojamos šilumos tiekimo veiklos srityse). Priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, pareiškėjas negalėjo esmingai iškreipti jokio vartotojų sprendimo dėl sandorio. Dėl to, kad pareiškėjo sąskaitoje buvo nurodytas ataskaitinis laikotarpis, bet nepaminėta, jog į jį dėl objektyvių priežasčių pateko kelių kito mėnesio dienų energijos suvartojimas, vartotojas nepriima jokių sprendimų dėl sandorio, kaip juos apibrėžia Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 10 dalis. Tarnyba pati nedviprasmiškai pripažino, kad paminėto požymio – pareiškėjo sąskaitose pateiktos informacijos poveikio vartotojų sprendimams dėl sandorių – iš viso nevertino. Tarnyba pripažino, kad net nenustatinėjo pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto būtino nesąžiningos komercinės veiklos požymio. Taigi skundžiamu sprendimu nenustatyti būtini nesąžiningos komercinės veiklos požymiai: profesinis neatidumas ir poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui galimybė, numatyti Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje.

4. Skundžiamu sprendimu konstatavus, kad naujos mokėjimo eilutės – „Skola už kurą“ – įtraukimas į 2011 m. lapkričio mėnesio sąskaitą turi nesąžiningos komercinės veiklos požymių, netinkamai pritaikytas Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas. Aptariamoje nagrinėjamos bylos dalyje skundžiamu sprendimu nenustatytas pareiškėjo profesinis neatidumas, kaip to reikalauja Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis. Skundžiamu sprendimu nenustatyta, kad pareiškėjas mokėtinos sumos dalį sąskaitose pavadindamas „Skola už kurą“ kaip nors pažeidė specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartą, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje, nors to reikalauja Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis. Skundžiamame sprendime nesivadovauta ta aplinkybe, kad detali informacija apie tai, kas yra „skola už kurą“, vartotojams buvo pateikta tiek tame pačiame sąskaitos lape, tiek su kiekviena sąskaita teikiamame pranešime „Jūsų dėmesiui – atnaujinta sąskaita“ paaiškinant, kad tai yra objektyviai ir be vartotojų valios susiformavusi šilumos kainos dalis. Aptariamoje nagrinėjamos bylos dalyje skundžiamu sprendimu netinkamai išaiškinta poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui galimybė. Konstatuojant, kad pažeidė bendrąjį nesąžiningos komercinės veiklos draudimą, skundžiamame sprendime nenustatytas būtinas šio pažeidimo požymis, t. y. kad šios informacijos nurodymas sąskaitoje galėjo iš esmės iškreipti vartotojo sprendimą dėl sandorio, kaip nurodoma Nesąžiningos komercinės veiklos įstatyme. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja joks vartotojo sprendimas dėl sandorio, kurį pareiškėjas galėjo esmingai iškreipti. Sąskaitos apmokėjimas šiuo atveju laikytinas vartotojo teisine pareiga, o ne vartotojo sprendimu dėl sandorio, kurį jis gali atlikti arba ne. Skundžiamo sprendimo teiginiai apie vartotojų jautrų reagavimą į sąskaitas prieštarauja Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymui, kurio 1 straipsnio 3 dalis numato, kad Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo saugomos vertybės yra vartotojų ekonominiai interesai, o ne emocinė, dvasinė, socialinė ar kitokia būsena. Net jei skundžiamame sprendime nurodytai pareiškėjo veiklai būtų taikomas Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas, skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė agresyvios komercinės veiklos draudimą, nes pareiškėjo veikla neatitiko nei vieno iš dviejų būtinų tokio pažeidimo požymių: tokioje veikloje turi būti naudojama pernelyg didelė įtaka vartotojo atžvilgiu, t. y. komercinės veiklos subjektas pasinaudoja pranašesne padėtimi vartotojo atžvilgiu, darydamas jam spaudimą, net ir nenaudodamas arba negrasindamas panaudoti fizinės jėgos; ir tokia veikla gali būti apribojama vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvė arba elgesys produkto atžvilgiu ir taip vidutinis vartotojas yra skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

5. Skundžiamu sprendimu nenustatyta nagrinėjamos situacijos sąsaja su pareiškėju ir pernelyg didelės įtakos vartotojams naudojimas, kaip to reikalauja Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas 8 straipsnio 1 dalis. Skundžiamu sprendimu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas pasinaudojo pranašesne padėtimi vartotojo atžvilgiu, t. y. atliko tam tikrus aktyvius ir tikslingus veiksmus, nukreiptus į gauti naudą, kaip numatyta Nesąžiningos komercinės veiklos įstatyme. Įprasta verslininko veikla objektyviai susidariusiomis sąlygomis negali būti laikoma naudojimusi pranašesne padėtimi vartotojo atžvilgiu. 18 procentų vartotojų kaina padidėjo dėl visiškai objektyvių priežasčių, taip pat nulemtų ir reglamentavimo pasikeitimo, tačiau ne dėl pareiškėjo valios ar veiksmų ir ne dėl to, kad į vieno mėnesio sąskaitą pateko poros kito mėnesio dienų šilumos suvartojimas. Be to, visi vartotojai, net ir ta jų dalis, kuri už kelias persikėlusias dienas sumokėjo didesniu tarifu, sumokėjo vienu mėnesiu vėliau nei faktiškai turėtų. Priimant skundžiamą sprendimą ignoruota tai, kad pareiškėjas iš viso neturi nieko bendra su minėta 18 procentų vartotojų grupe ir net ji sumokėjo iš esmės teisingą kainą už šilumą. Išsami informacija apie tai, kokiems laikotarpiams kokios šilumos kainos yra ir buvo taikomos, skelbiama ir pareiškėjo interneto puslapyje. Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimui neužtenka konstatuoti, kad pareiškėjas užima dominuojančią padėtį rinkoje – būtina nustatyti, kad jis tikslingai pasinaudojo tokia padėtimi. Priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, sąskaitos apmokėjimas šiuo atveju laikytinas vartotojo teisine pareiga, o ne vartotojo sprendimu dėl sandorio, kurį ji gali atlikti arba ne. Skundžiamu sprendimu nenustatyti būtini agresyvios komercinės veiklos požymiai, numatyti Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje.

6. Skundžiamu sprendimu padaryta klaidinga išvada, kad tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo neobjektyvus. Spręsdama bylas pagal Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymą, pripažindama, kad asmenys pažeidė šio įstatymo reikalavimus ir už tai juos bausdama ekonominėmis sankcijos – baudomis iki 120 000 litų, kurios gali būti didesnės nei baudos už nusikalstamas veikas, Tarnyba veikia kaip kvaziteisminė institucija, baudžianti asmenis už teisės pažeidimus. Tokiose bylose tarnybos atliekamos funkcijos iš esmės nesiskiria nuo funkcijų, kurias atlieka teismai administracinių teisės pažeidimų ar nusikaltimų bylose. Taikydama ekonomines sankcijas pagal Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymą Tarnyba turi būti nepriklausoma ir nešališka, kaip ir administracinės bei baudžiamosios atsakomybės bylas nagrinėjantys teismai. Tarnyba privalo vadovautis objektyvumo principu ir kaip viešojo administravimo subjektas. Sprendimas tirti pareiškėjo veiklą buvo pirmiausia priimtas politinio pasitarimo metu, o ne Tarnyboje, netyrus ir nenustačius faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti pažeidimą, kaip to reikalauja Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymas.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (XIII t., b. l. 128-139) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei tinkamai išaiškinus bei pritaikius ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatas, todėl yra pagrįstas ir nėra pagrindo jį keisti ar naikinti. Pažymi, kad pareiškėjo skunde cituojama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartis byloje Nr. I-61-287/2011 nagrinėjamu atveju neaktuali ir netaikytina, kadangi Tarnybos Nutarime Nr. 12NKV-21 visiškai nebuvo vertinamas vartotojų ekonominis elgesys išlikti bendrovės paslaugų vartotojais ar sprendimo dėl sudaromo sandorio paslaugų teikimui priėmimas. Nagrinėjamu atveju ekonominio elgesio iškreipimo faktą suponuoja tai, kad vartotojai ne tik galėjo dėl kainos apskaičiavimo bei sąskaitų pagrįstumo išsiaiškinimo patirti laiko ir materialinių sąnaudų dėl skundų pateikimo valstybės institucijoms, bet ir patyrė, t. y. iš surinktos medžiagos dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų darytina išvada, jog ne tik galėjo būti iškreiptas vidutinio vartotojo ekonominis elgesys, bet ir įvyko konkretūs faktai. Akcentuoja, kad pareiškėjui ekonominė sankcija buvo skirta išsamiai ir objektyviai atlikus tyrimą dėl pareiškėjo vykdomos veiklos. Tarnyba nepadarė jokio procedūrinio pažeidimo, kaip kad teigia pareiškėjas skunde. Be to, nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu vadovaudamasis pareiškėjas grindžia savo argumentą dėl Tarnybos priimto Nutarimo Nr. 12NKV-21 neteisėto surašymo. Nutarimas Nr. 12NKV-21 priimtas vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2012 m. gegužės 18 d. nutarime Nr. 12NKV-21 konstatavo, kad UAB „Vilniaus energija“ 2011 m. lapkričio mėnesio sąskaitose nenurodydama, jog į ataskaitinį lapkričio mėnesio laikotarpį yra įtraukta nuo dviejų iki keturių spalio mėnesio dienų, bei į 2011 m. lapkričio mėnesio sąskaitas įtraukdama naują mokėjimo eilutę „Skola už kurą“, pažeidė Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, už ką UAB „Vilniaus energija“ buvo paskirta 20 000 litų bauda (I t., b.l. 17-43).

Pirmosios instancijos teismas paliko galioti skundžiamą Nutarimą, kaip teisėtą bei pagrįstą, su kuriuo pareiškėjas nesutiko bei pateikė apeliacinį skundą. Jame prašoma naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, nes:

nesivadovauta prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais, o konkrečiai Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-06 bei jį patvirtinusiu Vilniaus apygardos teismo 2012-08-06 sprendimais (bendrine prasme);

nepagrįstai taikytas Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas;

net jei ir padarius prielaidą apie Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo teisėtą pritaikymą, nebuvo padarytas pažeidimas numatytas šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kadangi nenustatytas pareiškėjo profesinis neatidumas;

skundžiamu sprendimu nenustatyta nagrinėjamos situacijos sąsaja su pareiškėju ir pernelyg didelės įtakos vartotojams naudojimas, kaip to reikalauja Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, nenustatyta, kad pareiškėjas pasinaudojo pranašesne padėtimi vartotojo atžvilgiu, t. y. atliko tam tikrus aktyvius ir tikslingus veiksmus, nukreiptus gauti naudą, kaip numatyta Nesąžiningos komercinės veiklos įstatyme, t. y. nėra Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo;

sprendimas tirti pareiškėjo veiklą pirmiausia priimtas politinio pasitarimo metu, o ne Tarnyboje.

Tai esminiai skundžiamo sprendimo naikinimo pagrindai, dėl kurių būtų tikslinga pasisakyti atskirai, o visų pirma, dėl to, ar tikrinamoje byloje taikytinas Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas, nes priešingu atveju būtų paneigtas būtinumas pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, pareiškėjo nuomone, sąlygojančių pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimą.

V.

Dėl Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo taikymo

Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. gruodžio 21 d. priėmė Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2008-02-01. Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas priimtas įgyvendinant 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje įstatymo, kuri iš dalies keičia Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, 2005, p. 22 – Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 1 str. 4 d.; Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo priedas).

Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – dar ir NKVVDĮ) 1 straipsnyje pažymėta, kad šis įstatymas nustato nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimą, nesąžiningos komercinės veiklos rūšis ir atvejus, institucijas, atsakingas už šio įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą, ir atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus. NKVVDĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog šis įstatymas taikomas komercinei veiklai iki sandorio dėl produkto sudarymo, šio sandorio sudarymo metu ir jį sudarius, ginant vartotojų ekonominius interesus.

Siekiant atsakyti į klausimą, ar ginčo visuomeniniams santykiams taikytinas paminėtas teisės aktas, reikėtų vadovautis ir Direktyvoje suformuluotomis taisyklėmis, padedančiomis atskleisti pastarojo teisės akto priėmimo priežastis, tikslus bei siekį.

Direktyvos preambulės 7 punkte pasisakyta, kad ši Direktyva skirta komercinei veiklai, tiesiogiai susijusiai su įtaka vartotojų sprendimams sudaryti sandorį dėl produktų.

Direktyvos preambulės 8 punkte dėstoma, jog ši Direktyva tiesiogiai gina vartotojo ekonominius interesus nuo nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu. Taigi Direktyva nustatomos su nesąžininga komercine veikla susijusios taisyklės ir dar labiau sustiprinama vartotojų apsauga.

Direktyvos 2 straipsnio a punkte nurodyta, kad „vartotojas“ – bet kuris fizinis asmuo, kuris komercinėje veikloje, kuriai taikoma ši Direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su prekyba, verslu, amatu arba profesija. Direktyvoje nurodyta „vartotojo“ definicija iš principo nesiskiria nuo „vartotojo“ apibrėžimo, pateikiamo Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje.

Pagal Direktyvos 2 straipsnio d punktą „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“ apibrėžiama, kaip bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams. Ši nuostata pagal savo esmę analogiška išdėstytai Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje.

Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ veikdamas, kaip „prekybininkas“ (pagal Direktyvą) arba kaip „komercinės veiklos subjektas“ (pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą), atliko veiksmus, t. y. į ataskaitinį 2011 m. lapkričio mėnesio laikotarpį įtraukė nuo dviejų iki keturių 2011 m. spalio mėnesio dienų, bei į 2011 m. lapkričio mėnesio sąskaitas įtraukė naują mokėjimo eilutę „Skola už kurą“, susijusius su produkto (šiuo atveju šilumos energijos) pardavimu „vartotojui“ (sąvoka tiek pagal Direktyvą, tiek pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymą) bei apie tai tinkamai vartotojo neinformavo. Turint omenyje, kad Direktyva skirta komercinei veiklai, tiesiogiai susijusiai su įtaka vartotojų sprendimams sudaryti sandorį dėl produktų bei tai, kad Direktyva tiesiogiai gina vartotojo ekonominius interesus nuo nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu, yra pagrindas pirminiam teiginiui dėl Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo taikymo ginčo visuomeniniams santykiams.

Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje pasisakyta, kad minėto įstatymo nuostatos taikomos, kai nėra kitų įstatymų, nustatančių nesąžiningos komercinės veiklos ypatumus.

Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje (redakcija, galiojusi 2012-05-18 nutarimo priėmimo metu) pasisakant apie šio įstatymo paskirtį, rašoma: „Šis įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę“. Įstatymų leidėjas neužsimena apie galimą nesąžiningą komercinę veiklą bei iš čia kylančią atsakomybę, todėl nelieka abejonių dėl Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo taikymo, kas sąlygoja būtinumą pasisakyti ir dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

Pareiškėjo (apelianto) teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė Direktyvos preambulės 10 punkto nuostatų, ta apimtimi, kur minima, jog ši Direktyva taikoma tik tais atvejais, kai nėra konkrečių Bendrijos teisės nuostatų, reglamentuojančių konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, tokius kaip informaciniai reikalavimai ir informacijos vartotojui taisyklės, nėra pakankamai pagrįstas.

Europos Komisija 2009 m. gruodžio 3 d. priėmė Direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos komercinės veiklos įgyvendinimo ir taikymo gaires (SEC(2009)1666) (toliau – ir Gairės). „Europos Komisija šiuo atveju nėra teisėkūros subjektas, t. y. ne ji priėmė pirmiau minėtą Direktyvą, todėl šios Gairės negali būti traktuojamos kaip oficialus (autentiškas) minėtos Direktyvos nuostatų aiškinimas. Vis dėlto nėra jokių kliūčių atsižvelgti į Gaires ir remtis jomis kaip doktrininiu (pagalbiniu) ES teisės aiškinimo šaltiniu“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-370/2012; procesinio sprendimo kategorija 7.5.1).

Vertinant paminėtą apelianto argumentą bei jį atmetant, pastebėtina, kad Gairėse yra pasisakyta, jog tais atvejais, kai kitose direktyvose yra konkretesnių komercinės veiklos taisyklių, ši direktyva jas papildo.

Pavyzdžiui, Gairėse sakoma, kad Mokėjimo paslaugų direktyvoje (Direktyva 2007/64/EB) išdėstyti reikalavimai, keliami ikisutartinei informacijai vartotojams siūlomų mokėjimo paslaugų srityje (37–39 ir 42 straipsniai) ir šios informacijos pateikimo būdams (36 ir 41 straipsniai). Sritis, kuriai taikytinos abi – šiose gairėse nagrinėjamoji ir Mokėjimo paslaugų – direktyvos, nėra plati, nes Mokėjimo paslaugų direktyva taikoma tik mokėjimo paslaugoms, o nagrinėjamoji direktyva – daug įvairesnėms finansinėms paslaugoms, kurias įmonės teikia vartotojams (angl. businessto-consumers (B2C) financial services). Šioje siauroje srityje taikomos Mokėjimo paslaugų direktyvos nuostatos dėl ikisutartinės informacijos, kurią reikia pateikti vartotojams kvietimo pirkti atveju, ir dėl ikisutartinės informacijos pateikimo būdų yra konkretesnės, todėl direktyvos atžvilgiu jos laikomos lex specialis. Visose kitose srityse Direktyva yra taikytina, t. y. papildo Mokėjimo paslaugų direktyvą.

Toliau Gairėse pažymėta, kad kitaip nei sektorių teisės aktų atveju, Paslaugų direktyvos horizontalaus taikymo sritis labai plati – ši direktyva su tam tikromis išimtimis taikoma paslaugoms bendrąja prasme, kaip apibrėžta Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV).

Taigi ji nėra lex specialis Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos atžvilgiu, kaip apibrėžta 3 straipsnio 4 dalyje, o tai reiškia, kad Direktyvos nuostatų, perkeltų į nacionalinę teisę, taikymui, t. y. NKVVDĮ taikymui, kliūčių nekilo.

VI.

Dėl Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte inkriminuoto pažeidimo

Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodoma, kad komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir inter alia iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.

Taigi pagal NKVVDĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą nesąžininga komercinė veikla gali būti konstatuota tik tuo atveju, kai nustatomos dvi tarpusavyje susijusios aplinkybės: 1) komercinė veikla turi neatitikti profesinio atidumo reikalavimų, kuris suprantamas, kaip specialių įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje (NKVVDĮ 2 str. 9 d.) ir 2) iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo (tai toks vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius – Įstatymo 2 str. 13 d.) ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Sąvoką „iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“ įstatymų leidėjas aiškina, kaip vykdant komercinę veiklą vartotojų atžvilgiu stebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (Įstatymo 2 str. 3 d.).
Vadinasi, siekiant inkriminuoti nesąžiningą komercinę veiklą pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar atsakovas konstatavo faktines aplinkybes (bei ar tai padarė pagrįstai), liudijančias apie pareiškėjo nesilaikymą profesinio atidumo reikalavimų, sąlygojusių iškreiptą vidutinio vartotojo elgesį parduodamo produkto atžvilgiu. Šią užduotį Vilniaus apygardos administracinis teismas įvykdė, ir visiškai teisėtai bei pagrįstai konstatavo Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą.

Nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas įtraukė 2011 m. spalio mėnesio atsiskaitymus į 2011 m. lapkričio mėnesio atsiskaitymus bei išsiuntė vartotojams informaciją (mokėjimo pranešimus) apie atsiskaitymą už parduotą produktą (šilumos energiją), kurią pateikė nepakankamai aiškiai bei suprantamai vidutiniam vartotojui (kas nesiderina su profesiniu atidumu, t.y. siekiu tiesiog pasirūpinti vartotojui, kad jis suprastų bei apdorotų gaunamą informaciją ir galėtų suprasti patį pardavėją), o pastarasis priėmė sprendimą atsiskaityti, tikėdamas pareiškėjo sąžiningumu teikiamoje informacijoje, už 2011 m. lapkričio mėnesį suteiktą šilumos energiją. Vartotojas neturėjo galimybės tinkamai suvokti, kad į atsiskaitymą yra įtraukiama ir atitinkamomis 2011 m. spalio mėnesio dienomis gauta šilumos energija, turėjusi būti apmokestinta mažesniu įkainiu nei už 2011 m. lapkričio mėnesį. Toks pareiškėjo elgesys akivaizdžiai prasilenkė su pareiga elgtis sąžiningai bei leisti vartotojui apsispręsti kaip pasielgti: sumokėti už 2011 m. spalio mėnesio keletą dienų pagal naujus įkainius, sumokėti pagal 2011 m. spalio mėnesį galiojusias kainas, atsisakyti mokėti ir ginčą spręsti įstatymų nustatyta tvarka.Informacijos, rūpestingumo stoka iš atsakovo pusės tokioje jautrioje socialinio gyvenimo srityje kaip šilumos energijos tiekimas bei pardavimas, susilpnino vartotojo gebėjimą priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Visa tai leidžia patvirtinti nustatytas abi reikalingas aplinkybes, konstatuojant nesąžiningą komercinę veiklą pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

VII.

Dėl Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies inkriminuoto pažeidimo

Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog už nesąžiningą komercinę veiklą komercinės veiklos subjektams kompetentingas viešojo administravimo subjektas gali skirti Įstatyme numatytą baudą. Tai reiškia, kad bauda yra skiriama ne už ką kitą, o už nesąžiningą komercinę veiklą, kuri suprantama taip, kaip nurodyta Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje.
Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje pasisakyta apie tai, kaip dažniausiai pasireiškia nesąžininga komercinė veikla – dažniausiai pasireiškia kaip klaidinanti arba agresyvi.

NKVVDĮ 8 straipsnio 1 dalyje pateikiamas agresyvios komercinės veiklos, kaip nesąžiningos komercinės veiklos, pasireiškimo formos apibrėžimas, kuris skirtas tam, kad padėtų aiškiau suprasti vykdytą arba vykdomą nesąžiningą komercinę veiklą, tačiau nėra savarankiškas nesąžiningos komercinės veiklos vienas iš atvejų. Nesąžininga komercinė veikla nebūtinai gali pasireikšti tomis formomis, kurias yra nurodęs įstatymų leidėjas. Nesąžiningą komercinę veiklą galima konstatuoti ir kitais atvejais. Teisiškai reikšmingos aplinkybės nesąžiningai komercinei veiklai konstatuoti – reikalavimų, įvardytų Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje atitikimas, todėl konstatavimas padaryto pažeidimo, numatyto pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, yra neteisėtas ir turi būti pašalintas iš pareiškėjui inkriminuotos teisei priešingos veikos.

VIII.

Dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-06 sprendimo nepaisymo bei jį patvirtinusio Vilniaus apygardos teismo 2012-08-06 sprendimo nepaisymo (bendrine prasme)

Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalyje pažymėta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-06 bei jį patvirtinusio Vilniaus apygardos teismo 2012-08-06 sprendimais pasisakyta dėl UAB „Vilniaus energija“ darbuotojo veiksmų pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 993 straipsnio 2 dalį. Visiškai akivaizdu, kad administracinio teisės pažeidimo byloje ir šioje byloje esantys asmenys nesutampa, todėl vien dėl šios aplinkybės paneigiama pareiga laikytis nuostatos, nurodytos ABTĮ 58 straipsnio 4 dalyje, o taip pat iš esmės tuo pačiu pagrindu – ir ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes administracinio teisės pažeidimo byloje ir šioje administracinėje byloje dalyvauja ne tie patys asmenys.

Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl juridinio asmens UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo reikalavimams, todėl tai, kad UAB „Vilniaus energija“ darbuotojo veiksmuose, susijusiuose su sąskaitų vartotojams išrašymu nebuvo nustatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 993 straipsnio 2 dalies sudėtis, nereiškia, kad pareiškėjas nevykdė nesąžiningos komercinės veiklos, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-53-784/2012 nėra aktualus.

IX.

Dėl Nutarimo politinio pobūdžio

NKVVDĮ 15 straipsnio 1 dalyje pasisakyta, jog teisę kreiptis į Tarnybą dėl šio įstatymo pažeidimo turi: 1) vartotojai; 2) valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos; 3) vartotojų asociacijos. Tarnyba ir pati turi teisę pradėti šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimą savo iniciatyva, priimdama motyvuotą nutarimą (Įstatymo 15 str. 2 d.).

Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog prašymas (skundas) dėl šio įstatymo pažeidimo (toliau – prašymas (skundas) turi būti pateiktas raštu. Prašyme (skunde) nurodomos pareiškėjui žinomos nesąžiningos komercinės veiklos faktinės aplinkybės. Prie prašymo (skundo) pridedami tai patvirtinantys pareiškėjo turimi dokumentai.

Tarnyba gavo Ministro Pirmininko pavedimą dėl galimai nesąžiningos komercinės veiklos vykdymo (I t., b. l. 17), t. y. asmens, vadovaujančio Lietuvos Respublikos Vyriausybei, oficialų dokumentą dėl galimai teisei priešingos veikos, kas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, patenka į Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes tai vienas iš subjektų, turinčių teisę kreiptis į Tarnybą dėl NKVVDĮ pažeidimo, o tai lemia apeliacinio skundo argumento nepagrįstumą. Net ir tuo atveju, jei minėtas kreipimasis nepatektų į Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, Tarnybai gavus atitinkamo pobūdžio informaciją, nebuvo kliūčių tyrimą pradėti ir priimti motyvuotą nutarimą Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Dėl išdėstytų aplinkybių, atlikus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų korekciją, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius